|
Esame pripratę prie mokslo ir technologijų pažangos. Stengiamės suspėti su žaibiškais greičiais, lekiam, bėgam, bandom susigaudyti beribėse erdvėse, tačiau reikia pripažinti, jog vis tik esame gamtos vaikai.
Vis dažniau planuodami poilsį akis kreipiame į gamtą ir skubame nors trumpam atsikvėpti: kas susikrovęs turistinę kuprinę mina miškų ir paežerių takučiais, kas ant kibiriuko sėdėdamas kantriai laukia ant meškerės užkibsiančios žuvelės, kitas tyko laukinio žvėries, irkluoja valtelę ar tiesiog čirškina kvapnų šašlykiuką...
Atėję į mišką, apsikabinkime išsirinktą medį, atiduokime jam savo vargus ir rūpesčius, pajuskime jo galybę, stiprybę bei į mus plūstančias jėgas. Pasilenkime prie miško pievelėje prisirpusios žemuogės, įsiklausykime į miško garsus. Išgirskime kaip krykštauja paukščiai, kaip ošia medžiai, kaip iš po samanų aukštyn stiebiasi grybukas, kaip auga žolė...
Gražu, gera, jauku, sielą užlieja palaima... Sugrįžę į namus apsidairykime.... Matote?!... miškas gyvena ir mūsų namuose... Palieskime medinį baldą.... jis šiltas... kruopščiai, subtiliai ir su meile perdirbtas medis persikelia iš miško gyventi pas mus .... Jis nemiršta, tik užleidžia miške vietą naujoms kartoms....
Motina gamta mums teikia išties didžius turtus. Tik reikia sugebėti juos pasiimti, tinkamai panaudoti ir, žinoma, tausoti... |
Visos teisės saugomos. Murameda. 